Creative re-branch

Eilėraštis: 

.right_items .items .item .stars {
   display: none;
}

Maša parodo savo klasiokui Vovočkai liežuvį. Tas sako:
- Maša. Nerodyk man liežuvio. Nes susirgsi.
- Kuo susirgsiu?
- Sulaužytu žandikauliu. Arba smegenų sutrenkimu.

Mano mergina laikė matematikos ir lietuvių valstybinius egzaminus. Nuvažiavo į “bazinę” mokyklą, užsiregistravo, sužinojo egzaminų datas ir laukė.

Artėjo matematikos egzamino data. Žinodamas iš patirties apie “skyles” švietimo sistemoje, dėl viso pikto pasiskambinau į tą mokyklą ir pabandžiau sužinoti, kur egzaminą reikės laikyti. Istoriją apie tai, kaip buvau aprėktas ir nukreiptas į visiškai kitą (!) mokyklą jau skaitėte. Na nieko, nuvažiavo, laikė.

Artejo lietuvių kalbos egzamino data. Ta pati istorija - skambinam, gaunam rėkt, važiuojam į dar kitą mokyklą. Nuvažiavus ten paaiškėja, kad mano merginos net laikančiųjų sąraše nėra. Skambinam į “bazinę mokyklą”, atsakymas - “nieko nežinau, dabar tarp popierių neatrasiu, gal kažką ne taip užpildėte, reikėjo anksčiau rūpintis”. WTF?! Susinervinam, nusispjaunam ir paliekam likimo valiai - bala nematė to egzamino.

Paskelbiami egzaminų rezultatai, paskelbiamas ir telefonas, kuriuo tuos rezultatus galima susižinoti. Pokalbis:
- Laba diena, norėčiau sužinoti matematikos valstybinio egzamino rezultatus.
- Pasakykite savo ID kodą.
- Kokį kodą? Kur jis gaunamas? Kam jis reikalingas?
- Jums prieš laikant egzaminą turėjo būti suteiktas ID kodas, be jo aš rezultatų pasakyti negaliu.
- Supratau, ačiū.
Skambinam vėl į “bazinę mokyklą”. Niekas nekelia. 2 dienas. 3-ią dieną pakelia:
- Sakykite, ar galiu sužinoti savo ID kodą?
- Ką tokį?
- Egzaminų centras iš manęs prašo ID kodo.
- Tai tokius mes dalinome 2 savaites prieš egzaminus.
- O pranešti apie tai negalėjote?
- Tai mes registracijos metu apie tai sakome!
- … o gal dabar sužinoti jį galima?
- Ne.
Nu ir nereikia blyn.

Atėjo stojimų į universitetą metas. Išskaitom, kad reikia pažymos apie išlaikytą egzaminą. Ir kaip dabar sužinoti - išlaikė egzaminą ar ne?
Bandome vėl skambinti visais varpais į “bazinę” mokyklą, ir tik bendradarbio dėka ir pačio direktoriaus pagalba radome, kad egzaminas - išlaikytas!

Gerai, toliau - pažyma. Egzaminų centras nukreipia į Lietuvos aukštųjų mokyklų asociaciją, kurioje parašyta - pažymą galima gauti tame pačiame Egzaminų centre. Važiuojame ten.
Nuvažiavus pasitinka susiraukus moteriškė, 10 minučių dedasi kvailele ir paguodžiančiu balsu klausinėja, ko iš jos norima. Galų gale išsteni:
- Mes pažymų nerašome, ją galite gauti toje mokykloje, kurioje laikėte.
Ir kokio velnio aš jau patingėjau paskambinti… O reikėjo. Nuvažiavome į mokyklą, kurioje laikėme, ten vėl tenka kviestis direktorių (nes sekretorė - 18-metė višta ir nieko nežino) sako:
- Mes irgi pažymų nerašome, jos rašomos toje mokykloje, kurią baigėte (!), ir visi rezultatai ten taip pat turėtų būti.
Nu bliamba, negi teks į Visaginą pjauti. Dar kartą pakamantinėjus direktorių, jis staiga prisimena, kad pažymą gali išrašyti ir “bazinė” mokykla…
Gerai, kad prieš tai buvo skandalas ten sukeltas - nuvažiavus išsigandusios sekretorės žaibo greičiu sukonstravo pažymą, BET: “Nėra direktoriaus, jis susitikime, šiandien turbūt nebus, todėl negalės padėti parašo”. Kantrybė trūko - “Kad man rytoj iš pat ryto būtų, atvažiuosiu 8 val. ryto.” Ir ką jūs manot - atvažiavus pats direktorius įteikė.

Tai tiek. Happy end? Na… jei neskaičiuojant įvykusio nervinių ląstelių genocido mano galvoje, galima teikti, kad ši pasaka baigta. Tiesa, pirmadienį važiuojame priduoti popierius stojimams į universitetą, ten jau žinau - kabinėsis prie kiekvienos smulkmenos ir siuntinės pirmyn atgal, bet čia jau kita istorija.

Turbūt daugelis jau skaitėte Delfyje straipsnį apie nuosprendį surengti papildomą lietuvių kalbos egzaminą, idant ištaisyti korupcijos persmelktą skandalą. Sveikinu tokį sprendimą (ir - deja - pritariu jam), tačiau negaliu negalvoti apie tokio sprendimo pasekmes… Kiek moksleivių, gerai išlaikiusių egzaminą (kad ir su “špargalke”) ir susiplanavusių savo ateitį stojant į universitetus ir kolegijas, turės vėl drebėti dėl nežinomybės? Kiek moksleivių vėl turės kartotis ir “zulinti” tuos pačius kūrinius, bilietus, rašyti rašinėlius ir visaip kitaip ruoštis egzaminui? O kas bus tiems, kurie, sąžiningai išlaikę egzaminą, dabar jo neišlaikys - depresija, nerviniai priepoliai, neviltis, “tušti” metai? Iš kitos pusės, džiaugsmas išlaikiusiems blogai, neišlaikiusiems ir egzaminą pramiegojusiems - tarsi antrą šansą būtų gavę… Pavydžiu jiems - sužinoję sprendimą, šįvakar iš džiausmo turbūt ne vieną butelį alaus išgers, nusipirkę prie vietinės reikšmės kiosko, parduodančio nepilnamečiams alkoholį.

Viskas būtų puiku ir suprantama, jei ne mano asmeninė “ne kokia” patirtis. Reikėjo man sužinoti, kurioje mokykloje laikomas valstybinis matematikos (vėliau - ir lietuvių) egzaminas. Suprantama, čiupau telefoną ir paskambinau į tą mokyklą, kurioje buvo atlikta registracija į egzaminų laikymą, ir kuri Egzaminų centro puslapyje yra skelbiama kaip “bazinė” mokykla. Vietoje to, kad tiesiog gaučiau reikalingą informaciją, buvau apšauktas, aprėktas neišmanėliu, išklausinėtas gyvenimo smulkmenų (kas buvo greičiausiai visiškai nereikalinga) ir galų gale apdovanotas minimalia informacija - sužinojau kur “greičiausiai” reikės laikyti (tarp kitko - mokykloje, kurios pavadinimą per “Google” teko ieškoti) ir kelintą valandą tai vyks, tačiau nei kuriame kabinete, nei ar iš viso galima laikyti (ar yra įtraukta į sąrašus), man pasakyti nesugebėjo. Norėjau dar atsiliepusią “sekretorę” paauklėti bendravimo manierų ir paprašyti direktorės kontaktų, deja laiko neturėjau (nors dabar jau gailiuosi to nepadaręs). Tad nesistebėkite mielieji profesoriai, kodėl jaunimas toks žioplas ir atėjęs į universitetą auditorijos nesugeba susirasti - nuo mažų dienų jiems skiepijant informacijos baimę, vėliau jokios investicijos ir metodologijos žinių imlumo nebeišugdys.

Aš labai mėgstu toolbar’us, jie praturtina mano naršymą po internet’ą.

Programuotojas užeina į biblioteką:
- Kur vedėjas?
- Archyve.
- Na, tai išarchyvuokite prašau.