Dantiračiai
Posted in me, day on September 23rd, 2007 by YOzaz“Da nu na…”
Susiparinęs, įdėmiai stebėdamas ekraną, nervingai barbeno pirštais. Akys lakstė nuo vieno lango prie kito, o nesuprantantis žvilgsnis po truputi keitėsi į kupiną nuovargio ir apatijos viskam.
Atsilošė. Susidėjo rankas už galvos ir atsiduso. Trečias kartas - tas pats rezultatas, jokio progreso, jokio postūmio į priekį. Mintys, tarsi žvejo tinkle spurdančios žuvys, instinktyviai bandė ištrūkti iš sukurtos sistemos spąstų, generuodamas naujus (galbūt utopinius) sprendimus ir procesus. Deja, taip lengva nusiimti maišą nuo galvos… o gal ir neverta?
Užsimerkė, dar labiau atlošė galvą ir susimąstė. Kas kaltas? Kodėl? Už ką? Kodėl noriu būti išskirtiniu? Kodėl privalau taikytis prie aplinkos ir aplink egzistuojančių kitų …? Kas draudžia laužyti taisykles - baimė, nepasitikėjimas savimi, palaikymo trūkumas? Kodėl jaučiuosi svajonių grupės dalimi, tačiau tuo nesu patenkintas?
Dar giliau atsiduso, atsimerkė, pasikasė pakaušį ir suprato, kad mąsto visiškas nesamones. Žino, kad bandos sindromas neišvengiamas, norint būti išskirtiniu minioj - visų pirma turi į tą minią papulti, būti priimtu, suprastu, įtikėti į bendrus gyvensenos principus, aukoti vertybes ir pirmiausia stengtis kitų labui. Patirtis ir tradicijos įgaunamos ir išmokstamos tik atrakinus Pandoros skrynią, kurios raktą saugo genties vadas, turintis savitą gyvenimo prasmės paieškos kelią ir įtakojantis visus jam pavaldžius atskirus individus. Ne mes patys kuriam rožinius akinius, tačiau ant nosies sau lengvai pasikabinam kitų įtakos vedami - juk giliai širdyje visi norime gyventi pasakų pasaulyje.
Išsekintas ilgų minčių tėkmės, čiupo tušinuką, lapą popieriaus ir užrašė:
“Sistema nėra kalta - kalti ją sukūrę žmonės.”